Ir vėl rudenę naktys
                 dungstą žiburius juodu skaru.
                  Tyliai liūdi nuvytusias žolas,
                  nebedžiugina vasara peizažu žaliu.
                  
                      Krykščia gerves aukštai paskėlį
                      Anas lekia laimes ješkot talyn.
                       Bet pavasarį jas ir vėlei
                       atskris gimton šalin.

                             Nepavydim jum, mieli paukščiai,
                             džiaugsmą skrydžių kely.
                              Mūsų nevilioja padungių aukščiai, –
                              esam laimingesni un žemes – savoj šaly.