Santrauka:
Takeliai, kuriais jau niekas nevaikšto... Pasenęs sodas su mirštančiomis obelimis... Ir senutės liepos, dar prieš karą senelio sodintos...
Aš valgiau rausvą obuolį saldinį,
Jis tirpo burnoje tarytumei medus.
Nebeišdilo skonis jo, neišsitrynė
Per trupančius, per byrančius metus.
Paseno tėčio sodas, sulaukėjo,
Be meilės auga, noksta obuoliai.
Kiek daug žiemų ir vasarų nuskriejo!
Vaikystė įsirėžus ten giliai.
Seniai seniai nėra sode jau tėčio,
Jis niekad nepareis, nepasibels.
O kaip aš vėlei pamatyt norėčiau
Jį prie saldinės žydinčios obels.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2008-09-29 18:29:40
Paseno tėčio sodas, sulaukėjo,
Be meilės auga, noksta obuoliai.
O kiek tokių apleistų sodų visoje Lietuvoje. Graudu. Kaimai tuštėja. Belieka tik prisiminimai...
Anonimas
Sukurta: 2008-09-29 12:25:55
Labai mielas ir jaukus - prisiminimai dailiai sudėti.
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2008-09-29 10:07:33
Gražiai nostalgiškas...