Aš valgiau rausvą obuolį saldinį,
Jis tirpo burnoje tarytumei medus.
Nebeišdilo skonis jo, neišsitrynė
Per trupančius, per byrančius metus.

Paseno tėčio sodas, sulaukėjo,
Be meilės auga, noksta obuoliai.
Kiek daug žiemų ir vasarų nuskriejo!
Vaikystė įsirėžus ten giliai.

Seniai seniai nėra sode jau tėčio,
Jis niekad nepareis, nepasibels.
O kaip aš vėlei pamatyt norėčiau
Jį prie saldinės žydinčios obels.