Motute,

Kai mažą brangų lopšį
Su šypsena supai
Ir skardų klyksmą mano
Ringuojant raminai,

Išskleidus sparną vieną
Mane tu skraidinai,
Nors antrąkart per pievą
Su šypsena nešei.

Džiaugeis mana vaikyste
Kaip ir mamos kadais.
Barei už tas paikystes,
Kurių nėra dabar.

Tik vieną tamsų rytą,
Kai skraidėme abi,
Tu pažvelgei į gryčią,
Ir darės taip graudu.

Varteliai atdaryti
Ir šurmulys namuos,
Ir aš viena mažytė
Tamsiuos tavuos namuos.

Ir patalai atšalę –
Ten guli nebe ta!
Juk tu sakei, motule:
– Išeisime drauge.

Ir iš dangaus nukrito
Sparnų tavų dalis balta,
Svajonių ir vaikystės plunksna,
Kuri primins tave.