Santrauka:
O tas kapas tarsi iškilusi siena tarp mūsų...
Amžinybę eame kartu
Ir atrodo – nieko nenutiko.
Ar nors kartais pagalvoji tu,
Kas iš mūsų pasakos beliko?
Sklandė virš miškų, padebesy,
Ir kaskart pakilusi į aukštį
Buvo ji svaiginančiai šviesi,
Panaši į mažą mažą paukštį.
Sykį už besnaudžiančių kalnų
Ji sparnais atsitrenkė į uolą.
Girdžiau aš ją ašarom, vynu,
Šildžiau klostydama kuo papuolė.
Bet vis tiek užmerkė ji akis,
Ir iškart nyku ir šalta tapo,
Ji daugiau jau mūsų nelankys.
Tu nuneški gėlę jai ant kapo.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2008-09-30 23:06:26
Vaizdus kalbėjimas... taikliai išsireiškė Ramunė - tiesiog nerandu tinkamesnio pasakymo.
Anonimas
Sukurta: 2008-09-22 19:50:25
''Ar nors kartais pagalvoji tu,
Kas iš mūsų pasakos beliko?''
Kažkaip šis kreipinys nuskabėjo piktai, tas ''tu'' net kietai. Nelabai derinasi, mano nuomone, prie viso šio eilėraščio turinio.
Visas eilėraštis toks trapus, apie tą prarastą gyvybę pasakojančios paskutinios keturios eilutės tikrai suvirpina širdį.
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2008-09-22 13:58:01
Buvo ji svaiginančiai šviesi,
Panaši į mažą mažą paukštį.
...skaidrus ir tyras čiurlenimas...labai, labai...
Anonimas
Sukurta: 2008-09-22 12:47:47
Nuostabiai, man patiko... sekmes