Amžinybę eame kartu
Ir atrodo – nieko nenutiko.
Ar nors kartais pagalvoji tu,
Kas iš mūsų pasakos beliko?

Sklandė virš miškų, padebesy,
Ir kaskart pakilusi į aukštį
Buvo ji svaiginančiai šviesi,
Panaši į mažą mažą paukštį.

Sykį už besnaudžiančių kalnų
Ji sparnais atsitrenkė į uolą.
Girdžiau aš ją ašarom, vynu,
Šildžiau klostydama kuo papuolė.

Bet vis tiek užmerkė ji akis,
Ir iškart nyku ir šalta tapo,
Ji daugiau jau mūsų nelankys.
Tu nuneški gėlę jai ant kapo.