Tąkart Tamošius, varnas, na ir aš
Nebuvom kalbūs...
Po truputį, gesindama šviesas,
Diena prie vakaro palinko.
Dangus be debesų,
Nors širdį juo sau plauki.
Tamošius baksteli lazda –
Ir vėl tyla –
Į ausį varnas:
– Tamošius laukia...

Ir aš pramokau
Įpročius pažinti jo:
Nereikia žiebt ugnies,
Giliau už jį žiūrėt į dangų...
Ir jei gali,
Manyk, kad šuliny
Įkritęs iki šiol
Aukštuosius
              mokslus
                      lanko.

Iš ten ištrauktas atkakliai tylėjo,
Nepripažindamas grįžimo atgalios.
Iš jo išmokau
Duona peržegnoti burną
Ir atsiminti, kad kitaip nebūna,
Kaip moksluose kad parašyta jo.
Ir va, tąkart tik bakst,
Dar sykį bakst lazda –
Gražu žiūrėti į Tamošių –
Po du kartus
Septynios
            žvaigždės
                       akyse.

Tamošius kalba.
Varnas rašo.
Aš klausausi.

„Atskilo gabalas dangaus
Ir brolių ratai įvažiavo.
Jauni, panašūs
Ir abudu gražūs,
Bet vienas didelis,
O kitas – mažas.
– Raaaadau! –
Ratus sustabdęs, tarė mažas
Ir džiaugėsi it vaikas, žaislą radęs, –
Aš pats kadaise atvežiau šį kraštą,
Išridenau iš ratų būti čia,
Pasižadėdamas sugrįžti kaip namo ---
O! Kaip širdy džiugu
Surasti tai,
Ką, regisi, buvau pametęs.
Jeigu manai, kad surasi geriau –
Važiuok!
Ieškok!
Telaimina tave dievai,
O aš jau savo suradau.

Ir didelis atsiliepė mažam:
– Brolau,
Tylėjai it liežuvį būtumei prarijęs.
Kai už tave didesnis,
Man matyt toliau.
Mačiau, žinojau, kur šis kraštas guli,
Tik nemaniau,
Kad iš vežimo tavo
Jis išridentas, mielas ir gražus.
Bet nuojautose irgi aišku:
Ko dar nebuvo – bus!
Ir mes abu
Ratus iškinkę, leisime žirgus pasiganyti,
Aukštybių žavesiu apglostydami Šilinius.“

Ir vėl lazda tik bakst ir bakst –
Dabar tai reiškia: reikia patylėti,
Kol varno popieriuje rašalas apdžius,
O man daugiau nereiktų klausinėti,
Iš kur Šiliniai atsiradę.

Ir vis dėlto dar išgirstu:

– Sugrįžo į namus
Du broliai Grįžulai...
Ir nesvarbu, kad vieno ratai dideli
O kito – lyg ir ne.
Ne ratais džiaukimės, o žvaigždėmis
Ir meile
         broliška
                  būti
                      greta...