Santrauka:
; O susipykimai.
Šyva įsimaišė į akmenų fabriką –
Į mano nuosavybę.
Papirko niekšelius savo laibumu
Ir sulipdė stulpą –
Tarakonams namus.
Man be niekšelių nelengva gyventi,
Kai dantyse tarp aviečių nėra
Plaučių šaltų žemės.
O atsigulus miegoti nuskęstu
Į patalus ne kiniško šilko.
Labiausiai vargsta mano kojos,
Pametusios Reine akis,
Be kliūčių nebežinančios kelio,
O ir piligrimiško gyvenimo tikslo kartu.
Dangus neberagina slėptis,
Sako, nirvana arti
Ir nesupranta, kad mėgstu kirmyti
Kas dieną po dusyk.
Tinkleliais nuo musių užvirkdo akis.
Be tikslo jau verkti,
Akys surūgsta
Be smarvės kol kas.
Kaip šilkverpį vabalą pariša po siūlu
Ir liepia nebėgti –
Kokybė nežus.
Išaus tylintį šaliką.
Pati pasistengsiu užrišti Šyvai akis,
Kam griauti jam gerą mano negerovę,
jei kelias nuo to tik slidus.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Irna Labokė
Sukurta: 2005-12-06 16:54:41
Kas ant seilės - dar ne eilėraštis... tai - jaunatviškas 'išsikalinėjimas'. Manau, kad gali kur kas rimčiau:)
Anonimas
Sukurta: 2005-12-06 09:28:28
kažkurioje svetainėje tokie kūriniai ilgai laikosi tarp populiariausių,
mano smegenų pusrutuliai dar nenusileido žemyn:(
:
Sukurta: 2005-12-05 21:23:32
Na, jei rašai eilėraštį, tai dar nereiškia, kad tai turėtų būti nelogiškų vaizdų kratinys. Neįžvelgius minties, viskas padrika ir dirbtina. Ateity vaizdus siek nors ir menkom logiškumo gijom, nes dabar tai... Na nežinau. Prastai.