Šyva įsimaišė į akmenų fabriką –
Į mano nuosavybę.
Papirko niekšelius savo laibumu
Ir sulipdė stulpą –
Tarakonams namus.
Man be niekšelių nelengva gyventi,
Kai dantyse tarp aviečių nėra
Plaučių šaltų žemės.
O atsigulus miegoti nuskęstu
Į patalus ne kiniško šilko.
Labiausiai vargsta mano kojos,
Pametusios Reine akis,
Be kliūčių nebežinančios kelio,
O ir piligrimiško gyvenimo tikslo kartu.
Dangus neberagina slėptis,
Sako, nirvana arti
Ir nesupranta, kad mėgstu kirmyti
Kas dieną po dusyk.
Tinkleliais nuo musių užvirkdo akis.
Be tikslo jau verkti,
Akys surūgsta
Be smarvės kol kas.
Kaip šilkverpį vabalą pariša po siūlu
Ir liepia nebėgti –
Kokybė nežus.
Išaus tylintį šaliką.
Pati pasistengsiu užrišti Šyvai akis,
Kam griauti jam gerą mano negerovę,
jei kelias nuo to tik slidus.