Noriu kad pasprinktum mano ašarom
jos akmenys po kaklu ties tuštuma kelia
kad išnyktų tavo kūnas iš niekur atėjęs
kad liktų tik spjūvis tavo veide
aš žinau arogantišką mintį sėji
ir tik aušros užuolaidos laukia
geltoni dangūs įstrižai tavo kaklo
mirties maldai uždarytam pasauly
sumokėjau už tave ramybe
ir sprogimu laukiančių laikrodžių
tavo materija mis embrionai
negimusių mano gyvenimo kūdikių
te prakeiksmas laimina tave
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Neko_me
Sukurta: 2008-09-17 16:44:42
vaje, kiek pykčio.. kiek blogų emocijų.. jei tai tikri jausmai, nenorėčiau pasipainioti jūsų kelyje
Vartotojas (-a): nordas
Sukurta: 2008-09-16 22:54:02
kodėl gi ir ne,ir kodėl tiek daug neatrasto skausmo? gal įmanoma ir be spjaudymosi, o gal ir neįmanoma. Turbūt esu dar per jaunas, kad suprasčiau.
Anonimas
Sukurta: 2008-09-16 21:45:05
"jos akmenys po kaklu ties tuštuma kelia" - neaišku.
"geltoni dangūs" - kodėl būtent tokie? Argumentuokite tekste.
Mažai estetikos, daugiau nepamatuotų šūksnių...