Santrauka:
Neišeik, pabūk dar, sengalvėle...
Neišeik, pabūk dar, sengalvėle,
Nors jau saulė leidžiasi rausva.
Vėjas plaukus Tau seniai suvėlė
Ir išblukinta akių spalva.
Dar pabūk, pabūki, sengalvėle,
Kas priglaus, kas žodį pasakys?
Kaip vaikystėje paglostyk vėlei
Ir širdy žaizda kaipmat užgis.
Dar linguok, baltoji obelėle,
Veda pas Tave visi takai.
Nors jau svyra Tavo viršūnėlė,
Tu pati gražiausia man likai.
Dar pabūk, brangioji mano Mama,
Išbučiuosiu kojas Tau, rankas.
Jei nebus Tavęs prie gimto namo,
Kas užjaus minutę sunkią, kas?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2008-09-16 22:09:26
Žodžiai iš širdies.Ačiū, Svyruoklėlė. Šitaip rašyti gali tik tikrai mylinti duktė.Imu
Vartotojas (-a): Sodininkas
Sukurta: 2008-09-16 18:35:26
"Dar linguok, baltoji obelėle,
Veda pas Tave visi takai.
Nors jau svyra Tavo viršūnėlė,
Tu pati gražiausia man likai"- ypač man patikusi strofa. Ir visas kupinas skaudžios tikrovės dvelksmo.
Aš paskutinės strofos 3 eilutės pirmąjį žodį keisčiau į "KAI". Tačiau autoriaus valia šventa... Stiprybės Jums, globojant ir slaugant motulę, jautrioji Svyruokle, dabar jau "atidengusi" veidą daugeliui... Dėkoju fotografams, ypač Cieksui :)
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2008-09-16 17:26:22
Veda pas Tave visi takai.... glaudus ryšys
Vartotojas (-a): Ažeras
Sukurta: 2008-09-16 14:24:15
Kiekvienas jausmas, kiekvienas žodis motinai yra tarsi tas pats, bet ir vis kitas, unikalus, nes jis individualus.