Neišeik, pabūk dar, sengalvėle,
Nors jau saulė leidžiasi rausva.
Vėjas plaukus Tau seniai suvėlė
Ir išblukinta akių spalva.

Dar pabūk, pabūki, sengalvėle,
Kas priglaus, kas žodį pasakys?
Kaip vaikystėje paglostyk vėlei
Ir širdy žaizda kaipmat užgis.

Dar linguok, baltoji obelėle,
Veda pas Tave visi takai.
Nors jau svyra Tavo viršūnėlė,
Tu pati gražiausia man likai.

Dar pabūk, brangioji mano Mama,
Išbučiuosiu kojas Tau, rankas.
Jei nebus Tavęs prie gimto namo,
Kas užjaus minutę sunkią, kas?