Santrauka:
netrinki atminties
Prašau, likime, neištrinki atminties –
mes juk verti tik tų, kurie prisimena,
kai mokėmės rašyti iš širdies,
supratome, kad šito neišmoksime...
Gal dar prisimeni, kaip parašei
gal būt eilėraštį ar pirmą žodį,
jei net neliks tavęs be priežasties,
liks priežastis dėl ko gyventi...
Naktis juk kviečia poilsiui tave,
kad rytą vėl gyventi prisikėlus...
Norėtum džiaugtis dar viena diena,
susikurta, o gal likimo dovanota...
Nekeik lemties, sisdraugauk su ja –
gyvenimas šio to truputį vertas,
kad nugyventum jį su viltele,
paliktum pėdsaką kažkam atmintyje...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Baltas lapas
Sukurta: 2008-09-14 00:14:13
čia įdedu komentuotą kūrinį:
Man atmintį ištrink, lemtie!
Užpustė vėjas pėdsakus krante,
Banga užliejo – praeitį ištrynė. –
Man atmintį ištrink, lemtie,
Kad niekada nežeistų ji krūtinę!
Iš jūros bėga saulės takas čia.
Nauja diena balta žuvėdra klykia.
Atjoja ant bangos raita puta,
O po audros tik gintaras belikęs...
Jame saulėtą rytą vėl regiu –
Išlaisvintą – ne inkrustuotą.
Užteks beprotiškai liūdnų minčių –
Naktis nuleidus galvą pasiduoda...
2008-09-12 20:00:06 eglute7
Vartotojas (-a): Neko_me
Sukurta: 2008-09-13 20:09:48
gyvenimas daug vertas, mano nuomone
Vartotojas (-a): Svyruoklė
Sukurta: 2008-09-12 21:42:50
Taip jau yra - likimas mūsų atminties neištrina. Jis verčia mokytis iš savo buvusių klaidų.
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2008-09-12 21:11:56
gyvenimas šio to truputį vertas,
kad nugyventum jį su viltele ...
Manau, gyvenimas yra brangiausia, ką mes turim,
O kaip gyventi, nieks neišmokins.
Banguoja jis platus lyg jūra
O iriames tik... valtele...