Prašau, likime, neištrinki atminties –
mes juk verti tik tų, kurie prisimena,
kai mokėmės rašyti iš širdies,
supratome, kad šito neišmoksime...

Gal dar prisimeni, kaip parašei
gal būt eilėraštį ar pirmą žodį,
jei net neliks tavęs be priežasties,
liks priežastis dėl ko gyventi...

Naktis juk kviečia poilsiui tave,
kad rytą vėl gyventi prisikėlus...
Norėtum džiaugtis dar viena diena,
susikurta, o gal likimo dovanota...

Nekeik lemties, sisdraugauk su ja –
gyvenimas šio to truputį vertas,
kad nugyventum jį su viltele,
paliktum pėdsaką kažkam atmintyje...