Užpustė vėjas pėdsakus krante,
Banga užliejo – praeitį ištrynė. –
Man atmintį ištrink, lemtie,
Kad niekada nežeistų ji krūtinę!
Iš jūros bėga saulės takas čia.
Nauja diena balta žuvėdra klykia.
Atjoja ant bangos raita puta,
O po audros tik gintaras belikęs...
Jame saulėtą rytą vėl regiu –
Išlaisvintą – ne inkrustuotą.
Užteks beprotiškai liūdnų minčių –
Naktis nuleidus galvą pasiduoda...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Neko_me
Sukurta: 2008-09-13 20:11:07
ramus švelnus darbas
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2008-09-13 12:14:53
Matau švelnų, gražų, gaivų peizažą. Po audros visuomet ateina savotiškas prabudimas, energija, ryžtas. Tarsi jau nuplauti visi neigiami pėdsakai ir norima, kad ta būsena liktų ilgam. Taigi: "Banga užliejo – praeitį ištrynė. –
Man atmintį ištrink, lemtie..."
Sakyčiau - veržlus:))
Vartotojas (-a): Svyruoklė
Sukurta: 2008-09-12 21:16:42
"Naktis nuleidus galvą pasiduoda..."
To ir linkiu.
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2008-09-12 20:52:16
Jausminga, tyra, su liūdesiuku, bet taip tikra....
O gal vis tik ne visą praeitį reikia ištrinti atminties????
Vartotojas (-a): Baltas lapas
Sukurta: 2008-09-12 20:31:39
naktis juk kviečia poilsiui tave,
kar rytą vėl gyventi prisikėlus...
norėtum džiaugtis dar viena diena,
susikurta, o gal likimo dovanota...
nekeik lemties - sisdraugauk su ja,
gyvenimas šio to truputį vertas,
kad nugyventum jį su viltele ...
paliktum pėdsaką nors gintarėlyje