Užpustė vėjas pėdsakus krante,
Banga užliejo – praeitį ištrynė. –
Man atmintį ištrink, lemtie,
Kad niekada nežeistų ji krūtinę!

Iš jūros bėga saulės takas čia.
Nauja diena balta žuvėdra klykia.
Atjoja ant bangos raita puta,
O po audros tik gintaras belikęs...

Jame saulėtą rytą vėl regiu –
Išlaisvintą – ne inkrustuotą.
Užteks beprotiškai liūdnų minčių –
Naktis nuleidus galvą pasiduoda...