Tą vakarą, manau, turėjo lyti...
Jis pakvietė mane, alsuodamas ašaromis. Tikėjos supratimo.
Negalėjau dar pasakyti nieko, lyg šliužas tupėjo ant veido tyla.
Įbridome lig kelių į cementą, o jis vis purtė galvą...
Mačiau byrančias pleiskanas, beprasmiškai [?] jas gaudžiau, bandžiau vėl odą sulipdyti.
Kvaila, jūs pasakysit. Bet tai buvo viskas, kas mums liko.
Žlėja
2008-09-12 01:56:40
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): Cieksas Žalbungis
Sukurta: 2008-10-23 21:11:18
ar verta gelbėt pleiskanas?
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2008-09-12 08:49:44
"Įbridome lig kelių į cementą..." - ryškus vaizdinys tokiai tarpusavio būsenai.
Tiesiog išsisakymas. Tik man keistokas tas "pleiskanų gaudymas" ir apskritai, ne pirmą kartą girdžiu tas "byrančias pleiskanas"; "nelimpa", neapsiprantu;) Subjektyvu, žinoma.