Tą vakarą, manau, turėjo lyti...

Jis pakvietė mane, alsuodamas ašaromis. Tikėjos supratimo.

Negalėjau dar pasakyti nieko, lyg šliužas tupėjo ant veido tyla.
Įbridome lig kelių į cementą, o jis vis purtė galvą...
Mačiau byrančias pleiskanas, beprasmiškai [?] jas gaudžiau, bandžiau vėl odą sulipdyti.
Kvaila, jūs pasakysit. Bet tai buvo viskas, kas mums liko.