Jei kas kalbės,
Kad taip negali būti,
Aš patylėsiu,
Užimtas regėjimu vaizdų,
Kur varno Šklėriaus pupos,
Kur mano dukros,
Kasose pušelę įsikėlę,
Po kraštą
           vaikščioja
                      Marcinkonių.

Piršliaut savo dukrom
Nelinkę miško žmonės.
Kiti pamano:
Marcinkonys –
Šilinių sostinė puiki.
O iš tiesų mes sostinės neieškom.
Galbūt, kad Gardinas dar gieda atminty...
Tokia, deja, yra tikrovė –
Istorija išlydo,
Perrengia tautas.
Užspringo
         Gardine
                 lietuviškai
                             kalbėti
                                    žodžiai –
Tik nuotrupos dar ataidi
Giesmių gaida:

„Oi, aš nuvažiuosiu in Gardzino miestų,
Oi, aš pirksiu mergužėlei
Baltos liepos struneles."

Netilkite, o giesmės,
Man gražu girdėti
Ir sūrumoj akių atrasti dalykus,
Kurių jau negaliu panešti,
Tačiau ir aš užgiedu su jumis,
Pajautęs, kad nesvetimas esu.

Šilinių varne,
Ar girdi?
Iš Gardzino atodūsiais
Mus mini praeitis,
Kad Dzūkija,
Prarasdama save,
Jau ilgą laiką nyksta,
Kitais kraštais užslinkusi,
Kitom gerklėm užspringusi...

Tegu neleidžia man dievai
Paminti ją po kojomis
Kaip žolę nužaliavusią pernykštę...
Įsiklausau,
Ir Gardinas čia pat,
Triskart arčiau nei Vilnius...

Kuomet tikrovė liejasi į sapną,
Vis tiek nepaprasta matyt,
Kaip toliuose ištirpsta kontūrai turėto –
Ne ten, už jūrių marių,
Ne ten, už vandenėlių didelių,
Va čia – už žingsnio ar kelių
Dar giesmes atmena lietuvių žemė.

Šiandien važiuoju Gardzinan,
Nupirksiu, mergužėle, tau
Baltos liepužės struneles...
Dainuok, kol dar ir mūsų gerklėse
Lietuvio
            žodžiai
                    neužspringę...