Neįžiūriu aš veido šio rudens –
Tas senas tvenkinys dar žydi.
Prisiliečiu atsargiai prie vandens,
Gyvybės paslaptį išvydus.
Tegu blogu žodžiu neprakalbės
Ar akmenys atvėsę, ar Perkūnas. –
Arti vienintelės skliaute žvaigždės
Užsiliepsnojo fosforinis kūnas.
Jis lūgnes uždegė šviesa –
Atrodo, žvaigždės iš dangaus iškrito!–
Ir nuramino smilkinius vėsa –
Šilkinė pasaka ankstyvo ryto.
O, gulbės šokis tvenkiny!
Vandens pursluos sparnai nuskrieja...
Tos keliauninkės mintys dar skaidrėja.–
Taip įsikūnija diena šviesi.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2008-09-04 19:18:22
trečioji strofa buvo gražiausia, kitos kiek šabloniškos
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2008-09-04 09:56:35
Man pagoniškom natom suskambėjo. O gal vis gi, romantika?..:)
Vartotojas (-a): Debesėlis
Sukurta: 2008-09-03 23:20:11
Romantika ir kazko ilgesys.Per daug grazu, kad butu ruduo.Cia greiciau is nakties perejimas i diena.
O siaip grazu, jei pati tiki tuo ka parasei.
Vartotojas (-a): Svyruoklė
Sukurta: 2008-09-03 20:33:20
Šaunu, Eglute, kad neįžiūri veido šio rudens... Tavasis tvenkinys dar vasara alsuoja.