Neįžiūriu aš veido šio rudens –
Tas senas tvenkinys dar žydi.
Prisiliečiu atsargiai prie vandens,
Gyvybės paslaptį išvydus.

Tegu blogu žodžiu neprakalbės
Ar akmenys atvėsę, ar Perkūnas. –
Arti vienintelės skliaute žvaigždės
Užsiliepsnojo fosforinis kūnas.

Jis lūgnes uždegė šviesa –
Atrodo, žvaigždės iš dangaus iškrito!–
Ir nuramino smilkinius vėsa –
Šilkinė pasaka ankstyvo ryto.

O, gulbės šokis tvenkiny!
Vandens pursluos sparnai nuskrieja...
Tos keliauninkės mintys dar skaidrėja.–
Taip įsikūnija diena šviesi.