Įsiklausau,
Norėdamas suprasti laiką,
Nes rūpi vis dėlto,
Kodėl kasdieną neramiau
Žiūrėti į save,
Į priežastis, kurios dar laiko
Prisėdusį prie duonos,
Žodžio,
Atminties.

Tokių teismų nėra,
Kurie už duotą
Protą
žmogų
teistų,
Bet būna,
Kai ateina dykuma –
Vandens tiek daug –
Laivus plukdyk!
O atsigerti negali, deja.
Gurkšnis vandens iš šaltinėlio
Už jūrą laimingesnis.
Tikėjau juk ir aš
Išaugsiančiais sparnais,
Tuo džiugesiu,
Kuomet
save
savim
Pakelt dangun galėsiu.
Bet vietoje sparnų – lazda.
Iš įrankių visokių visokiausių
Ištikima išlikusi viena.
Ir ačiū Šklėriui varnui,
Kad bent po smegenis
paskraido už mane.

– Kaip nori, varne, –
Būki ant peties
Arba palauk, kol grįšiu.
Einu pas Kurilavičių –
Jaunų dienų bičiulį –
Prisėsim gonkose,
Rankų delnais sulipsime į „labas“.
Kažkur toli – žemaičiuose – jo kapas.
Bet atminty yra kažkiek PRADŽIOS –
arčiau prie jos
man norisi nueiti...

... Piesčiai.

Dejuoja žingsniai, medžiai.
Poteriai – ir tie
žole apaugę.
Ir kaimo kryžių jau nėra.
Ilgai nuvirtę
Patvoriuos gulėjo,
Puvėsiais sirpo
Ir su jais išėjo.

Ir vis dėlto prisėdom gonkose,
Sulipdėme rankų delnus į „labas“.
Kiek daug erdvės pavaikščioti!
Čia jos daugiau nei danguje.
Koks velnias neša mus į pragarus!
Koks Dievas kviečia į dausas!
Mirtis užgeso – jos nėra.
Mums gera čia,
Šilinių žemėje,
Arčiau savo gyvenimų pradžios.

Vėl kvepia dūmais pečius,
Keptuvėje vėl čirškia spirginiai,
Net butelis „samanės" – op!
Ant stalo it žvėrelis šoko.
Nežinome dar,
kaip kitur gyvena žmonės,
O mes gyvename gerai.
Dar netgi ženytis nereikia –
Bet jau ne piemenai.
Ha! Ha!.. Seniai taip susitikę buvom –
Prie pirmos „čierkos“,
Prie smagaus liežuvio...