Vakar aš su Ūdra nusprendžiau, kad jau viskas. Taip, kad jau viskas. Tai pasibaigė ir reikia ją palaidoti. Kad ir kaip bebūtų gaila. Tad šiandienos rytą mes susitikome viską aptarti.
- Tai jau viskas? - nedrąsiai paklausė Ūdra. Tikrasis jos vardas Ramunė, bet visi ją vadina Ūdra, nors niekas nežino kodėl.
- Taip, jau viskas. Mums atėjo laikas Tai padaryti, - atsakiau aš.
- O negalim dar palaukt?... - sušnibždėjo ir pravirko.
- Baik jau bliaut. Suaugusiems negalima verkt.
- O iš kur tu žinai? - apsiašarojusi išpyškino mergaitė. - Juk mes dar nesuaugusios!
- Dar ne, bet šiandien jau būsim.
- Tikrai?
- Tikrai.
- Prižadi?
- Prižadu.
- Tai gerai.
Porą akimirkų patylėjom, nes supratom, kad jau reikia laidoti.
- Ar atsinešei?
- Aha... O tu?
- Aš irgi. O ką atsinešei?
- Begemotą, - pasakė ir parodė didelį žaislinį meškiną, kurį ji vadina Begemotu. - O tu ką?
- Aš tai... tai... Lolo, - nedrąsiai prisipažinau ir parodžiau į mažiuką paršelį su nuplyšusia ausim ir be vienos akies.
Ūdra pradėjo juoktis.
- Ką, nepatinka? - supykau aš.
- Jis... jis... toks... juokingas.
- Patylėk, kitaip iš vis nieko nedarysim...
Tada Ūdra nutilo.
- Tai einam? - už poros minučių paklausė ji.
- Tai einam.
Ir mes nuėjom. Ėjom neilgai, juk tik už poros gatvelių vyksta namo statybos ir ten dabar išraustas labai didelis griovys, kurį šiandien turėjo užpilti žemėm.
- Ar tu pasiruošus?
- Aha... O tu?
- Aš irgi. Tad pradedam...
Mes pažvelgėm į duobę. Į gilią, gilią duobę. Ten dabar bus mūsų vaikystės kapas. Mes įmetėm savo žaislus ir liūdnai nužingsniavom namo.
- Tai jau viskas? Jau mes suaugusios?
- Tai taip.
Tad taip mes su Ūdra laidojom savo vaikystę...


- Mamyte, - paklausiau aš jau gulėdama lovoje.
- Taip.
- O kada aš užaugsiu?
Mama nusijuokė.
- Liaukis... Juk tau dar tik septyneri. O beje kur dingo Lolo?