Kaip mes savo vaikystę laidojom
Vakar aš su Ūdra nusprendžiau, kad jau viskas. Taip, kad jau viskas. Tai pasibaigė ir reikia ją palaidoti. Kad ir kaip bebūtų gaila. Tad šiandienos rytą mes susitikome viską aptarti.
- Tai jau viskas? - nedrąsiai paklausė Ūdra. Tikrasis jos vardas Ramunė, bet visi ją vadina Ūdra, nors niekas nežino kodėl.
- Taip, jau viskas. Mums atėjo laikas Tai padaryti, - atsakiau aš.
- O negalim dar palaukt?... - sušnibždėjo ir pravirko.
- Baik jau bliaut. Suaugusiems negalima verkt.
- O iš kur tu žinai? - apsiašarojusi išpyškino mergaitė. - Juk mes dar nesuaugusios!
- Dar ne, bet šiandien jau būsim.
- Tikrai?
- Tikrai.
- Prižadi?
- Prižadu.
- Tai gerai.
Porą akimirkų patylėjom, nes supratom, kad jau reikia laidoti.
- Ar atsinešei?
- Aha... O tu?
- Aš irgi. O ką atsinešei?
- Begemotą, - pasakė ir parodė didelį žaislinį meškiną, kurį ji vadina Begemotu. - O tu ką?
- Aš tai... tai... Lolo, - nedrąsiai prisipažinau ir parodžiau į mažiuką paršelį su nuplyšusia ausim ir be vienos akies.
Ūdra pradėjo juoktis.
- Ką, nepatinka? - supykau aš.
- Jis... jis... toks... juokingas.
- Patylėk, kitaip iš vis nieko nedarysim...
Tada Ūdra nutilo.
- Tai einam? - už poros minučių paklausė ji.
- Tai einam.
Ir mes nuėjom. Ėjom neilgai, juk tik už poros gatvelių vyksta namo statybos ir ten dabar išraustas labai didelis griovys, kurį šiandien turėjo užpilti žemėm.
- Ar tu pasiruošus?
- Aha... O tu?
- Aš irgi. Tad pradedam...
Mes pažvelgėm į duobę. Į gilią, gilią duobę. Ten dabar bus mūsų vaikystės kapas. Mes įmetėm savo žaislus ir liūdnai nužingsniavom namo.
- Tai jau viskas? Jau mes suaugusios?
- Tai taip.
Tad taip mes su Ūdra laidojom savo vaikystę...
- Mamyte, - paklausiau aš jau gulėdama lovoje.
- Taip.
- O kada aš užaugsiu?
Mama nusijuokė.
- Liaukis... Juk tau dar tik septyneri. O beje kur dingo Lolo?