Santrauka:
Ryte atsikėlęs pirmiausiai užkuri pečių.
Ryte atsikėlęs pirmiausiai užkuri pečių. Prieš tai, žinoma, išvalai ugniakurą, susemdamas kastuvėliu pelenus. Paskui nuo beržinių malkų, vakare atsineštų, prisilupi tošies. Vieną beržioką suraikai peiliu į balanas. Viską sudedi į ugniakurą – tošį, balanas ir tik tada malkas. Šitaip paruošus, ateina svarbiausias momentas – įžiebti degtuką. Spragteli siera, nurūksta dūmelis, pasklinda kvapas... Neši ugnelę atsargiai prie tošies. Raitosi, šnibžda beržas, ugnelė auga, plečiasi. Įsimeta į balanas, ima glostyt malkas. Tada atsitrauki atokiau nuo stačiamalkio durelių, peržegnoji ugnį, gėriesi jos didybe ir paslaptim kurį laiką. Ir būtinai prisimeni močiutę, mokiusią tave pažinti šitą didelį, gražų, ne visada suprantamą pasaulį.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): rudarūta
Sukurta: 2009-04-01 22:21:45
kuriu ir aš taip... tą akimirką pabūnu su savim...
Vartotojas (-a): Ažeras
Sukurta: 2008-10-02 08:51:46
Labai pažystamas jausmas ir taip vaizdžiai nupieštas, kad regis ir pats ten buvai.
Moderatorius (-ė): Cieksas Žalbungis
Sukurta: 2008-08-31 11:19:09
Taip trumpai ir tiek neapsakomai daug...
Vartotojas (-a): pagulbis
Sukurta: 2008-08-30 12:48:04
Vieną rytą, kurdamas pečių pajutau, kaip pati ranka pakilo peržegnoti beįsidegančią ugnį. Net pats nustebau. Paskui iš lėto prisiminiau, kad Močiutė visada taip darydavo. Buvo labai gera tada. Iš taip toli, iš taip seniai gavus žinią: pagarbą, gal baimę deivei Ugniai.
Vartotojas (-a): Svyruoklė
Sukurta: 2008-08-30 11:52:48
O aš prieš vienuolika metų buvau priversta palikti butą, kuriame žiemą, grįžusi iš darbo, kurdavau krosnį. Tai buvo pačiame Kauno centre. O, kaip man būdavo gera jausti, kad jau tuoj tuoj kambaryje bus šilta, jauku. Nenorėjau iš ten išeiti, bet tuo metu "kai kam" prisireikė tos vietos verslui. Spaudė, vos negrasino. Naujajame bute labai ilgai neapsipratau... Ir dabar man trūksta degančių malkų spragsėjimo...
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2008-08-30 11:25:21
labai gražu. Tiesiog jungiuosi prie kitų pasisakymų. paprastai- neskaitinėju prozos darbų, tačiau šis patraukė savo sklandžiu, nuosekliu kalbėjimu. Nuo pirmo sakinio apsidžiaugiau žodžių eilės ir skyrybos tvarka, o perskaičiusi ir minties skaidrumu, brandumu. Malonus darbas:))))))
Vartotojas (-a): Ažeras
Sukurta: 2008-08-30 11:25:04
Paskaičiau ir pasijutau didžiai nusidėjęs, nes buvau vienas iš tų, kurie sustabdė tą susibūrimą Pagulbyje.
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2008-08-30 10:59:53
O čia kaip tik tokiu nuosekliu eiliškumu, kuris tarsi sulėtina laiką, nuteikia ramybei, susikaupimui... ir išdėstytas sėkmingo ugnelės užkūrimo menas:)
Nuo Neši ugnelę atsargiai prie tošies... prasideda poezija ir labai gražiai išryškinama paslaptinga prasmė, atminimas...
Vartotojas (-a): pagulbis
Sukurta: 2008-08-30 10:28:18
Šiandien turėjo būt žaliažoliečių pilnas atšlaimas....
Visiems kuo geriausi linkėjimai: išgriaukit centralizuotus šildymus, pasistatykit pečių ir kurkit jį rytais. Jei nemokat, paklauskit "Meilės dainių" Albiną Kuliešių iš Ukmergės. Jis kiekvieną rytą atėjęs į darbą, į savo foto studiją, pirmiausiai kuria pečių.