Ryte atsikėlęs pirmiausiai užkuri pečių. Prieš tai, žinoma, išvalai ugniakurą, susemdamas kastuvėliu pelenus. Paskui nuo beržinių malkų, vakare atsineštų, prisilupi tošies. Vieną beržioką suraikai peiliu į balanas. Viską sudedi į ugniakurą – tošį, balanas ir tik tada malkas. Šitaip paruošus, ateina svarbiausias momentas – įžiebti degtuką. Spragteli siera, nurūksta dūmelis, pasklinda kvapas... Neši ugnelę atsargiai prie tošies. Raitosi, šnibžda beržas, ugnelė auga, plečiasi. Įsimeta į balanas, ima glostyt malkas. Tada atsitrauki atokiau nuo stačiamalkio durelių, peržegnoji ugnį, gėriesi jos didybe ir paslaptim kurį laiką. Ir būtinai prisimeni močiutę, mokiusią tave pažinti šitą didelį, gražų, ne visada suprantamą pasaulį.