Vaikeliai jau moka pasiprašyti į lauką.
Tada atriša mano blakstienas
Ir išvirsta ant skruostų besijuokdami.
Motiniškai prie lango vis peržegnoti,
Vis žvilgsniu nulydėti noriu, o jie
Vis įsirausia žemėn, sparnelius palikę styrot.
Senelių veidus, atgulusias saules greta
Saujelėn suspaudžia ir grįžta žemėm pakvipę,
Kasnakt miegui jaukiai surišdami man akeles.
Labanakt, pasauli.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2008-08-27 17:03:21
"Vis" per arti, manau. Gražiai suguldyta. :)