Vaikeliai jau moka pasiprašyti į lauką.
Tada atriša mano blakstienas
Ir išvirsta ant skruostų besijuokdami.

Motiniškai prie lango vis peržegnoti,
Vis žvilgsniu nulydėti noriu, o jie
Vis įsirausia žemėn, sparnelius palikę styrot.

Senelių veidus, atgulusias saules greta
Saujelėn suspaudžia ir grįžta žemėm pakvipę,
Kasnakt miegui jaukiai surišdami man akeles.

Labanakt, pasauli.