Kai motinai
atėmė kojas, pievos atėjo lig prieangio.
Nejau atsisveikinti?..
-----------------------------------------------------------
Šiuose namuose paliksiu
Degančius praregėjimus.
Leido šaknis ir dygo,
Sprogo ir kilo į šviesą
Visa, prie ko prisiliesdavau.
Šiuose namuose paliksiu
Žvilgantį prakaito tinklą –
Nuotakos baltą suknelę,
Kurią kasryt užsagstydavai
Girdinčiais savo pirštais.
Nuskabydavai metus džiūstančius –
Apynius susivijusius,
Užkalbėtus tyliai ataugti.
Tavo glėby pakylėta,
Šokyje degančiom pėdom,
Šiuose namuose pasiliksiu.
Vynas
2008-08-24 21:22:33
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2008-08-28 13:16:38
Subtili, išraiškinga kalba. Tiesiog gilyn...
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2008-08-25 19:35:24
Labai gražus kūrinys. Skaičiau kelis kartus ir mėgavausi. Ypač 1 ir 2 įstringa puikiom metaforom... ir prisiminimais...
Vartotojas (-a): moli
Sukurta: 2008-08-25 06:22:21
Vidinė kūrinio rimtis- ypatinga sielos jėga, iškelianti ją aukščiau rūpesčių, sąmyšių ir susijaudinimų.
Vartotojas (-a): klevas
Sukurta: 2008-08-24 21:46:58
Nepaleido. Skaičiau kelis kartus ir vėl sugrįžau. Gilus ir šviesus.