Kai nusimaudo saulė vandeny,
Tarytum lieptas kabo laumės juosta.
Vejiesi, gaudai ją, brendi, eini,
Bet mėlynas dangus ir vėl pajuosta.
Pašiaušia vėjas įsuptas bangas,
Perkūnas trenkia į vandens leliją.
Nuleidi galvą nejučia, rankas,
O tau per veidą lyja, lyja, lyja.
Žaibai užgęsta, o tuos du krantus
Žiedų žiedai lyg pasakoje glosto.
Į valtį krauni valandas, metus
Ir vėl plauki, plauki į savo uostą.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Ažeras
Sukurta: 2008-08-26 13:13:06
Ir parašytas nuostabiai. Tik gaila, kad ne tarmiškai...
Vartotojas (-a): Svyruoklė
Sukurta: 2008-08-25 20:21:46
Dabar jau ir man nusibodę tie žodžiai, bet eilėraštukas rašytas seniai seniai
Vartotojas (-a): Neko_me
Sukurta: 2008-08-25 20:08:46
o man jau nusibodę tie patys motyvai:
laumės juosta, mėlynas dangus
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2008-08-25 18:14:03
Į valtį krauni valandas, metus
Ir vėl plauki, plauki į savo uostą.
Kurgi dėsies neplaukis... Svarbiausia, kad valtis nebūtų kiaura. ;)
Anonimas
Sukurta: 2008-08-24 12:52:30
Į valtį krauni valandas, metus
Ir vėl plauki, plauki į savo uostą.
O žmonės sako, kad laiko praleisto žvejojant, tikriausiai ir būnant valty, Dievas į gyvenimą neįskaičiuoja. Gaila, kad viskas kiek kitaip su gyvenimo valtimi...
Šiandien lėksiu į ežerą ir tegul visą tą laiką, susirenka valtis :)
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2008-08-24 10:57:46
Gražiai atvertame besikaitaliojančiame gamtovaizdyje sinchroniškai pajunti ir būsenas... visai kaip likimo kely.
Vaizdingas, lyriškas kūrinys.