Tas kelrodės žvaigždės buvimas...
Viduj, širdy aš ją jaučiu.
Tik išminties žvaigždė kur ima,
Su spinduliu šviesiu ryškiu?
Per dykumas ir kalnus veda.
Per bedugnes – kelius nuties,
O mažą žmogų lyg Sokratą
Pripildo meilės, išminties.
Uždegus žvakę padėkosiu
Už ją likimui iš širdies,
Viltim žvaigždėta užsiklosiu,
Ir negandos manęs nelies.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Baltas lapas
Sukurta: 2008-08-23 21:35:30
Žvakę tu uždegdama - įžiebsi,
Naują viltį tam, kuris prarado ją...
Tik nepyk, jei jis atsidėkodamas
Nebeleis sapnuoti Tau švytėdamas aušra ...
Jei jau kelrodę turi - Neslėpki.
Rodyk kelią ir kitiems, kur eiti...
Žvaigždės nušviečia mums ateitį,
atspindėtos Tų, kurie tikėjo, viltyse...
Vartotojas (-a): Santaja
Sukurta: 2008-08-23 20:29:00
tyras ir be galo nuoširdus
Vartotojas (-a): Svyruoklė
Sukurta: 2008-08-23 17:53:47
"Ir negandos manęs nelies."
Eglute, labai nuoširdžiai ir aš to linkiu.