Tas kelrodės žvaigždės buvimas...
Viduj, širdy aš ją jaučiu.
Tik išminties žvaigždė kur ima,
Su spinduliu šviesiu ryškiu?

Per dykumas ir kalnus veda.
Per bedugnes – kelius nuties,
O mažą žmogų lyg Sokratą
Pripildo meilės, išminties.

Uždegus žvakę padėkosiu
Už ją likimui iš širdies,
Viltim žvaigždėta užsiklosiu,
Ir negandos manęs nelies.