Ūmai Ivanas sustojo ir susimąstęs ėmė baksnoti sau kumščiu per lūpas – visai ne todėl, jog nusivylimas ieškojimu jo sieloje būtų paėmęs viršų. Priešingai – žmogus pilku apsiautu netikėtai pajuto, kaip širdį sugniaužė dar stipresnis, jau nepaliekantis jokių abejonių įsitikinimas. „Kažkur čia!“ – šnibždėjo jis.
Bezuchovas puolė dairytis aplinkui ir netrukus jo žvilgsnis sustingo ties didžiuliu plakatu, prie bebyrančios plytinės sienos priklijuotu. „Rembrantas prisikelia! Pirmadienį, pusę antros. Skubėkit į parodą – bilietų skaičius ribotas!“ – skelbė vingiuotos žalios raidės. O po jomis, kaip bebūtų keista, tūnojo neseniai matytas paveikslas. „Sūnaus paklydėlio sugrįžimas“.
Ivanas neramiai atsiduso - vadinasi, čionai! Nieko nelaukęs vyriškis puolė prie plakato ir virpančiais nuo susijaudinimo pirštais ėmė draskyti pastarąjį nuo sienos. Deja, „Sūnus palaidūnas“ neketino lengvai pasiduoti Bezuchovo atakai: vos pradėjus darbuotis, išaiškėjo, jog kruopščiai priklijuoti ne tik skelbimo krašteliai, bet ir kiekvienas kvadratinis centimetras po savimi slepia storoką lipalo sluoksnį.
- Tai pragaištis! – sušnypštė pilkasis apsiaustas. Jo skruostai jau buvo pasipuošę nekantrumą demaskuojančiu raudoniu, o popierių draskantys pirštai taip įsidrebėjo, kad atsitiktinis stebėtojas pamanytų Bezuchovą tirtant nuo šalčio.
Vis dėlto po kurio laiko plakato plotas smarkiai sumažėjo, ir purviną šaligatvį papuošė gausus skutelių sniegas. Mažyčiai įvairaus dydžio bei spalvos popierėliai, myluojantys laisvę šelmiškais vilkeliais, tai ramokai leidosi ant žemės, tai, vos vėjui pūstelėjus, staiga nulėkdavo tolyn, per nematomus gūsio tramplinus šokčiodami.
Ir taip – skutukas po skutuko, drėkstelėjimas po drėkstelėjimo – Ivanas Bezuchovas galų gale baigė misiją, nepaaiškinamos, bet itin stiprios nuojautos pakuždėtą. Į radinį, kuris slypėjo už paveikslo, žmogus ryžosi atidžiau pažvelgti tik tada, kai paskutinis „Sūnaus palaidūno“ ruoželis atsiskyrė nuo mūro ir nuskriejo Ypoefslendo nežinion.
Tai buvo siena.
Tiesiog plytinė siena – tik kad bjauriai murzina, lipalu aptepliota. Žodžiu, nieko įstabaus.
Jeigu pilkojo apsiausto vietoje dabar būtų atsidūręs koks eilinis miestietis, tai jis greičiausiai nugūrintų šalin ir visą mėnesį keiksnotųsi už kvailą naivumą. Tačiau, aiškus daiktas, Ivanas toli gražu nebuvo tas paprastas žmogelis, kuris blaivų - bespalvį it tabula rasa - protą laiko didžiausia vertybe. Bezuchovas tikėjo, jog didis ir sykiu jaudinantis nujautimas negali būti apgavikas. Ir purvinos sienos dalis, susigūžusi po skelbimo apklotu, - tikrai kaži kuo ypatinga.
- Nagi, - sušnibždėjo vyriškis ir perbraukė delnu per šaltų plytų apelą. Tada, tarytum trokšdamas atsiremti visu kūnu, stipriai ją spūstelėjo.
Plaštaka lengvu lengviausiai įsmigo į vidų, it pro rūką prasiskverbusi. Susijaudinęs Ivanas išsyk trūktelėjo ranka atgal, ir šioji išniro sveikut sveikutėlė.
„Sienos nėra“, - Bezuchovo mintyse žibtelėjo suvokimo skiltuvas. – „Tai, ką aš regiu priešais, teesti miražas, sustingęs vaiduoklis. Kaukė, reikalinga paslėpti kaži kokiai paslapčiai... Bet galbūt riba neegzistuoja tik man - man vienam? Rasi bet kuris kitas susidurtų su atžariu plytų realumu ir neįstengtų jo įveikti... Be abejonės, taip ir yra! Šios durys vien man skirtos, vien manęs laukia. Esmi tas vienintelis, kuriam lemta išvysti, kas gi ten, už mįslės ūko, tūno.“
Bezuchovas antrąsyk kyštelėjo ranką į sieną - tik šįkart lygi pat peties.
Ir akimoju suprato skirtumą tarp purvino, dvokiančio, tuštybėj pasinėrusio Niu Tokajaus ir mįslingojo pasaulio, kur gyvavo anapus miražo. Pajuto meilų pavasario vėją, jau seniai apleidusį puikybe išmazgotus miestus, - švelniai, tarytum viliodamas, šis glostė keistuolio delnus ir vos juntamu, skrydžiu alsuojančiu šaltuku bučiavo pirštų pagalvėles. Šnerves ūmai pripildė miško ir kaži kur arti šlamančių javų kvapas, o ausis pasiekė žaismingas ūpeliūkščio čiurlenimas. Už poros žingsnių nuskambėjo svirplio violončelė, po sekundės jai pritarė ritmingas genio taukšėjimas. Susižavėjęs Ivanas dar smarkiau įsiklausė, o širdis staiga prisipildė palaimos: įstabiame gamtos koncerte sau vietą surado ramus ir sykiu ilgesingas siūbuojančių berželių choras – jo su nė kuo nesupainiosi!
Žmogus pilku apsiaustu antrąkart ištraukė iš sienos ranką ir užuodė prišnerkštos Yoefslendo gatvės tvaiką.
Tuo metu nepaprastai ryškiai blykstelėjo žaibo bizūnas, o jo deimantinis žėresys apgaubė kvartalus. Griaustinis sugrojo kelis pergalingus akordus ir prasidėjo lietaus simfonija. Milijardinė sunkių lašų armija, galu gale pasiryžusi puolimui, barbeno į stogus ir langus, asfaltą ir sienas; nepailstančia salve leidosi ant Ivano Bezuchovo pilkosios skrybėlės bei rūbo.
- Tu man grasai? - tarė susimąstęs keistuolis ir nužvelgė niaurius debesų vingius. Ogi ten, už sienos – dingtelėjo jam - nėra nei lietaus, nei darganos, nei Niu Tokajaus.
„Keista,“ – sukosi vijosi minčių juosta. –„Štai aš stoviu po niauriu raudančiu švinu, ir, regis, visas pasaulis, visa Žemė prisipildžiusi lietaus bei liūdesio. Tarytum pati širdgėla būtų nuklojusi aukštybes ir šlapintųsi karčiu vandeniu. „Tedygsta neviltis!“ – spiegia sumauta kriošena. Miestas – chaoso pilkuma – nuolatos piktas, pagiežingas ir griūnantis; pasaulis kasdien susiranda nauja puikybes bokalą ir juo stengiasi numalšinti tuščią kekšystę. O aš, prakeiktas, puolęs idiotas, klajoju be tikslo, be priežasties ir tikėjimo – josios žiedą paminiau dar tada, kai viliokė kančia mane gundyt įnyko. E – ech! Tokia mat teisybė: visi ritasi, visi vienas kitą už kojos traukia, į atsakomybę nusišnirpšdami...Bet ką aš galvoju?“ – Ivanas Bezuchovas staiga griebėsi už galvos. – „Kokias beprotiškas, chaotiškas vizijas gimdo pavargusi širdis! Ar tuo verta tikėti?.. Galbūt aš sau meluoju, ir širdgėlos rūmai, kuriuos taip ilgai sieloje mūrijau, irgi iš iliuzijos statyti?
Tada, stovėdamas priešais paveikslą, ir dabar, kai rūbai virto glitniomis kempinėmis... aš žinau: be gėlos, skausmo alkio ir paniekos sau, esama ir kaži ko kito.Atsakymas!“
Liūtis tęsė savo puotą, su Perkūnu šėldamas. Dar įnirtingiau biro didžiuliai lašai, dar garsiau trankėsi griaustinis. Kilo smarkus vėjas ir netrukus gatvė virto lenktyniaujančių, šen bei ten lakiojančių šiukšlių motodromu. Tačiau Ivanas Bezuchovas, žmogus pilku apsiaustu, stovėjo nė nekrusteldamas, įrėmęs žvilgsnį į stebuklingąją sieną.
Netikėtai šyptelėjo.
„Mano brangioji, lauktoji akimirka! Esi grėsminga ir plėšri; esi grakšti ir viliojanti nelyginant virš bedugnės pakibusi obelis. Tavy susitelkusi pati nežinomybė – ir dėl to aš tave myliu, ir sykiu nekenčiu. Ko gi delsi? Teniekina ciferblatą lekiančios rodyklės, tedrebina pasaulį įsišėlusio varpo dūžiai. Ei, frakuotas atsargume! Nemanyk, jog elegantiškai siurbčiosiu šį vyną, vos lūpomis prie taurės prisiliesdamas, – akimoju visą išlenksiu, kad net gerklė užsiliepsnos! Ir rasi vėliau koneveiksiu save už skubumą, plaukus nuo galvos rausiuos... Betgi toks jau esu: niekinu aromatingas preliudijas bei tąsų flirtą. Viskas arba nieko! Atsidavimas arba netektis! Čia ir dabar! Nesiruošiu metais vynioti šios dovanos! Laukimas – pasigailėtinas, kantrybė – šlykšti. Kito kelio nėra – tik pirmyn!“
Paskum vyriškis žengtelėjo į sieną ir pajuto, kad pasaulis – tas, kuriame prieš akimirką buvo – dingsta. Neliko nei lietaus, nei griausmingų žaibo gyslų, nei prišnerkšto Ypoefslendo. Visą kūnas ūmai paskendo baltoje šviesoje – palaimingoje ir sykiu nepaprastai ryškioje. Tarytum galybės galaktikų centrų susispiestų aplinkui ir glamonėtų savuoju spindesiu, žudančio karščio atsikratę.
Ivanas Bezuchovas užsimerkė ir suprato, jog šviesa nedingo: palikusi kūną, ji ėmė skverbtis sielon.

***

Atodūsis. Toks lengvas ir garsus tylos vienatvėje.

***

Po kurio laiko švytėjimas ėmė slopti. Jį pakeitė guvus svirplio balselis aukštoje žolėje ir šlamančių beržų aromatas. Bezuchovas atsimerkė ir pažvelgė į ramią dangaus žydrynę, vien plonyčiais plunksniniais debesėliais kai kur pasidabinusią.