Santrauka:
Pasek man, mama, pasaką, kai už langų ruduo paniuręs, pilkas...
Pasek man, mama, pasaką, pasek,
Mane vaikystėn vėlei sugrąžinki.
Kokia ta pasaka bus - man vis tiek,
Jau spėjau aš gyvenimą pažinti.
Nepasakok tik apie gintaro pilis,
Eilinįkart nenoriu nusivilti.
Nereikia, kas širdy nusėdę, liest,
Turėti noriu nors mažytę viltį.
Duris užversiu ir klausysiu - tu kalbėk,
Kai už langų ruduo paniuręs, pilkas.
Nėra kur eiti, nėr kur man skubėt,
Ir klevas jau drabužį nusivilko.
Pasek man, mama, pasaką, pasek,
Greit vakaras, trumpa diena jau miršta,
Šešėliai slenka. Bet kalbėk vis tiek.
Kaip noriu šiandien liūdesį užmiršti.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Neko_me
Sukurta: 2008-08-21 00:08:56
tiesiog žavu
Anonimas
Sukurta: 2008-08-20 09:41:25
Priėdžiau šiandien velnių :) , bet velnias koks mielas kūrinėlis, kažkuo raminantis. Čia veikia kaip ta motulės pasaka – kalba ir padeda užsimiršti.
Anonimas
Sukurta: 2008-08-20 09:31:58
Gražu.
Vartotojas (-a): nordas
Sukurta: 2008-08-20 07:00:29
Rašai kaip suaugusi ir visada labai gražiai.
Ir neprimink svajonių vaiko
Man apie žirgus ir pilis-
Visi suprantame po laiko-
Svajonių raitelis nukris.
1998.