Santrauka:
Skiriu SIGITUI.
Savo senus darbus publikuoju ne todėl, kad nėra naujų, o todėl, kad jie man savi ir beveik niekas jų negirdėjo.
Vis mėsmalėj gyvenimo sukuos,
Nespjaunu į degtinę ir į moteris,
Ir nemanau, kad laimė – piniguos
Ir kad mane jie kada nors paguos.
Degtinė baigsis, moterys pasens,
Išklibusiais dantim jau tiek ir beatkąsiu
Gyvenimo pyrago. Gal tiktai vandens
Iš džiūstančio šaltinio gurkštelsiu prie tako.
Likimo balsas vėl bosu dudens,
Primindamas man ir klaidas, ir nuodėmes.
Sėdėsiu prie suskilusio dubens
Ir sau pačiam labai kvailai atrodysiu.
Nepramiegotas laikas ir nenueiti keliai,
Čia dar tik vaikas – čia žili plaukai.
Atrodo, ką tik žaidėm, o žiūriu – draugai
Jau slepias po vainikais ir po smėliu...
Baigiau skaičiuoti...
Jau einu ieškoti...
1997
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2008-08-19 13:21:58
Kas į degtinę ir į moteris nespjauna,
Tas turi humorą ir širdį visad jauną.
Todėl dar pakentėkit, kepenėlės,
Tegul išbyra ligi galo... smėlis.
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2008-08-19 09:56:28
Nepramiegotas laikas ir nenueiti keliai,
Čia dar tik vaikas- čia žili plaukai
...skausmingai...geras kūrinys...
Vartotojas (-a): Svyruoklė
Sukurta: 2008-08-19 09:37:37
Žiauri gyvenimo tikrovė...
Anonimas
Sukurta: 2008-08-19 00:43:52
Paskutiniame posme kiek išklysta iš ri(t)mo. Iš esmės jaukus, gyvenimiškas. Visai patiko.
Vartotojas (-a): nordas
Sukurta: 2008-08-19 00:37:39
Praėjo vienuolika metų- atrodo rašiau viską jau žinodamas.
Vartotojas (-a): fizrukė
Sukurta: 2008-08-19 00:32:54
Oi, kokios gražios ir prasmingos eilės, sužavėjo minties trapumas, gražu, labai gražu. :)