Vis mėsmalėj gyvenimo sukuos,
Nespjaunu į degtinę ir į moteris,
Ir nemanau, kad laimė – piniguos
Ir kad mane jie kada nors paguos.

Degtinė baigsis, moterys pasens,
Išklibusiais dantim jau tiek ir beatkąsiu
Gyvenimo pyrago. Gal tiktai vandens
Iš džiūstančio šaltinio gurkštelsiu prie tako.

Likimo balsas vėl bosu dudens,
Primindamas man ir klaidas, ir nuodėmes.
Sėdėsiu prie suskilusio dubens
Ir sau pačiam labai kvailai atrodysiu.

Nepramiegotas laikas ir nenueiti keliai,
Čia dar tik vaikas – čia žili plaukai.
Atrodo, ką tik žaidėm, o žiūriu – draugai
Jau slepias po vainikais ir po smėliu...

Baigiau skaičiuoti...
Jau einu ieškoti...

1997