Ten dienos prasideda vakarą,
Kai kurtieji kariai klausosi bardo.
Neįmantrią maldą kartodami,
Pasveikino juos dar išeinančius.
Nebetyli saulė prabudusi –
Neša sau paslėptą šviesą.
Tik pradegintas genamas audeklas
Išsižiojo padangės pasieny.
Ten nebuvo užaugusių medžių,
Dykumoj skęsta laivai,
O išlikę keleiviai apkarsta
Nuo bespalvio rožinio siūlo.
Toj šaly nuolat nemiega
Nei suaugę vaikai, nei seni, kurie gimė.
Miegas jiems – ne gyvybė, nesuteikia ritmų.
O sapnai čia aplanko tik pramerkus akis.
Jie neturi ir požemių, nematė namų.
Prezidentas, laikantis ubago lazdą,
Gyveno ant prabangaus geležinkelio
Į lietų atkreipęs krūtinę...
Ten įkritęs ir apkurtęs melodijoj
Nemačiau ir nevalgiau ledų,
Nors pavargęs ieškodamas pliažų,
Suradau tik salas aukštuose kalnuose.
Karštą gėrimą iškeitęs į vėją,
Išėjau susirinkti langų,
Nes duris pasičiupo sušlapę tarnaut.
Gal dar rasiu keltą namo.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Tikras Dearnis
Sukurta: 2008-08-16 23:44:20
Dar yra inkilų skylutės, teleporto tualetai ir išgerto alaus ieškojimai :)
Moderatorius (-ė): Cieksas Žalbungis
Sukurta: 2008-08-16 23:31:08
o jei surinktuos languos keltas nerastas, tai ir toliau kelionė tęstųsi :-)
Vartotojas (-a): fizrukė
Sukurta: 2008-08-16 11:52:40
...mes visi keliautojai fantazijos lobynais... :)
Vartotojas (-a): nordas
Sukurta: 2008-08-16 11:24:49
Pavadinimas šį tą paaiškina. Jei jo nebūtų, tektų tik rankom skėstelėti. :)