Ten dienos prasideda vakarą,
Kai kurtieji kariai klausosi bardo.
Neįmantrią maldą kartodami,
Pasveikino juos dar išeinančius.

Nebetyli saulė prabudusi –
Neša sau paslėptą šviesą.
Tik pradegintas genamas audeklas
Išsižiojo padangės pasieny.

Ten nebuvo užaugusių medžių,
Dykumoj skęsta laivai,
O išlikę keleiviai apkarsta
Nuo bespalvio rožinio siūlo.

Toj šaly nuolat nemiega
Nei suaugę vaikai, nei seni, kurie gimė.
Miegas jiems – ne gyvybė, nesuteikia ritmų.
O sapnai čia aplanko tik pramerkus akis.

Jie neturi ir požemių, nematė namų.
Prezidentas, laikantis ubago lazdą,
Gyveno ant prabangaus geležinkelio
Į lietų atkreipęs krūtinę...

Ten įkritęs ir apkurtęs melodijoj
Nemačiau ir nevalgiau ledų,
Nors pavargęs ieškodamas pliažų,
Suradau tik salas aukštuose kalnuose.

Karštą gėrimą iškeitęs į vėją,
Išėjau susirinkti langų,
Nes duris pasičiupo sušlapę tarnaut.
Gal dar rasiu keltą namo.