Po ražienas bėgioja rugių gubos
kaip grakščios merginos.
Veža rugpjūtį sunkios mašinos,
o grūdas ant kelio...
Bėga per grūdą kojos ir ratai, –
nieks nesustoja, niekas nemato...
O jam ilgai šlamėjo motina varpa:
„Tu – žemės vaikas, tu – žmonių gerovė.
Dėl tavęs tautos ir kartos vis kaunas ir kovės.
Dėl tavęs dažėsi žemė krauju.
Tu esi visko centru...–
O jis ant kelio krito ir... miršta.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): tyla pajūry
Sukurta: 2008-08-15 18:14:55
ou, patiko. Jautriai parašyta. Sėkmės:)
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2008-08-14 19:22:56
O jis ant kelio krito ir... miršta.
...jaudinančiai gilu...labai patiko...branginkime kiekvieną grūdelį...
Vartotojas (-a): nordas
Sukurta: 2008-08-14 18:56:25
Grūdas mirė- eilės negimė. Dar ir ratai nubėgo...
Anonimas
Sukurta: 2008-08-14 17:04:25
Agrariškai aktualūs posmai.
Vartotojas (-a): Svyruoklė
Sukurta: 2008-08-14 14:58:44
Tėvas Stanislovas nužerdavo nuo stalo duonos trupinėlius į saują ir suvalgydavo, nenumesdavo ant žemės. O mes?
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2008-08-14 14:45:30
rgūdas=grūdas.Įsivėlė klaidelė-prašyčiau ištaisyti.Ačiū.