Po ražienas bėgioja rugių gubos
kaip grakščios merginos.
  Veža rugpjūtį sunkios mašinos,
    o grūdas ant kelio...
      Bėga per grūdą kojos ir ratai, –
        nieks nesustoja, niekas nemato...
   O jam ilgai šlamėjo motina varpa:
   „Tu – žemės vaikas, tu – žmonių gerovė.
      Dėl tavęs tautos ir kartos vis kaunas ir kovės.
        Dėl tavęs dažėsi žemė krauju.
          Tu esi visko centru...–
  
O jis ant kelio krito ir... miršta.