Ryte nuskyniau kvapnią pakalnutę.
Girdėjau skambant ją baltai baltai.
Ir ne biržely, o šitam rugpjūty
Mane sušildė tie mieli garsai.
Ir net kalnuos girdėjosi jų aidas.
Aukštai kalnuos, – kur spengianti tyla.
Širdis pamiršti jų jau nebeleido.
Graudeno ilgesį trapi gėla.
Kartokit juos, kalnai baltai pražydę,
Viršūnėm savo dangų supdami! –
Te pakalnutė tarsi sniegas žydi
Prie tako to, kuriuo vėl ateini.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2008-08-13 17:03:14
Acha, labai patiko. Nors skinti ir negalima, bet uostyti ligi samonės netekimo nedraudžiama.
Vartotojas (-a): Svyruoklė
Sukurta: 2008-08-13 14:54:48
Švelnumas... Meilė gamtai... Kiekviename eilėraštyje. Visa tai yra šalia mūsų. Bet ar visada pastebime? Ačiū Tau, Eglute.
Vartotojas (-a): nordas
Sukurta: 2008-08-13 12:13:49
Šviesus ir tvarkingas. SMAGU skaityti.
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2008-08-13 12:05:20
Ačiū... :)
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2008-08-13 09:34:17
poetiškai nuskambėjo.Težydi,eglute, tavo take pakalnutė visada