Ryte nuskyniau kvapnią pakalnutę.
Girdėjau skambant ją baltai baltai.
Ir ne biržely, o šitam rugpjūty
Mane sušildė tie mieli garsai.

Ir net kalnuos girdėjosi jų aidas.
Aukštai kalnuos, – kur spengianti tyla.
Širdis pamiršti jų jau nebeleido.
Graudeno ilgesį trapi gėla.

Kartokit juos, kalnai baltai pražydę,
Viršūnėm savo dangų supdami! –
Te pakalnutė tarsi sniegas žydi
Prie tako to, kuriuo vėl ateini.