Klausausi Varno
Ir siela meldžiu,
Tamošiaus pakartodamas žodžius,
Kad jeigu lemta mums kada nebūti,
Tegu po mūsų Šklėrius dar pabus - - -

Man nesunku suvokt jo jauną skrydį,
Įaustą danguje,
Net naktį apšviesta šviesa
Ir peržegnota pušele.
Akim į žemę įsirėmęs
Bandau su juo kartu
Vaizduotėje skraidyti –
Na taip, labai nesolidus.
Na taip, kaip žemės grumstas –
Mažas vieversėlis,
Bet iš aukštai ne lyg ant delno
Kaip Dievo žodyje atsiveria vaizdai,
Ir nuostabu matyt:
Po visą kraštą Varno pupos – sodžiai,
Apsikabinę pamatais smėlynus,
O vienas jų – Šklėrių vardu.
Musteika prie Čepkelių.
Kabeliai šalia –
Piesčiai.
Ir Dubas.
Kapiniškė –
Margionys lyg bitės avily suspitę
Troba prie trobos.
Marcinkonys.
Darželiai prie kelio į juos.
Grybaulia...

Gyvensime, Dieve,
Net jeigu padėt negalėtum.
Gyvensim žinia, kad esi.
Čia kopose sugulė smėlis,
Tvirtai prisirišęs
Pušies šaknimis.
Čia sodžiai – Varno pupos:
Zervynos,
Puvočiai,
Kašėtos.
Dubičiai,
Šunupis,
Ašašnykai paežerėj...

Teneužpyksta poetai
Ir kritikai mano,
Kad Varno pupas vadinu čia vardais –
Nelinksma, kai bara
Bet... Viešpatie aukštas,
Šiliniai – juk kraštas.
Žemėlapius turi
Ir turi žemėlapiai juos...

Prie Nemuno,
Merkio,
Ūlos
Gyvensime, Dieve,
Net jeigu padėt negalėtum.
Bet nuovargis venose kraują sustingdo –
Varno pupos pradėjo retėti.

– Baltas vaike šilų,
Neužmiršk, ką dabar
Ar kada tau kalbėsiu –
Jau stiprybė pranyksta iš mano sparnų.
Po sparnais – ir Šiliniai ne tie.
Aitvarai išneša laiką toli Vakaruos,
Ir Šklėriai – matai gi! –
Gyvi negyvi...
Čia kadais – Karlonų kaip šunų,
O dabar jau nė vieno nėra.
Atsikvėpk. Pagalvok.
Aš skrendu,
Kol dar nenutildė mirtis,
Kol dukrų kasomis
Išnešiota pušis
Dar dabina gražiai Šilinius
Ir sotina varganą duoną.
Bet reikia, o baltas vaike šilų,
Pasirūpint, kol laikas dar mūsų,
Kad būtų kažkas paskutinis,
Kuris Šilinius pagiedos...