varinėju eilutėm avis.
lyg į bandą
norėčiau suginti pabirusius skiemenis.
tuščios kulkos akių obuoliuos
– tesuranda
vienatvės pašautą eilėraščio piemenį.
– ar tai aš?
– aš, aš, aš... aido vinys įsminga
į paburkusią naktį ledinėm akutėm.
rodos, pernai kaliau dar paukštukams inkilus,
o dabar netgi pats neturiu kur pabūti.

ši žiema lyg pūkuota avis.
et, tos avys...
kiek dar šokinėsit per nemigos užtvarus?
vėl jaučiuos
tartum svetimą žemę pardavęs,
ir likimui nematant padus pasipustęs.
varinėju eilutėm avis.
lyg negėręs,
bet ima vaidentis kikenantis pranašas:
– Mielasis, pamiršot kaip rašos eilėraštis?
– Turbūt.
– Niekad jo ir nerašėt. Labanaktis.