Giliai duobėje stovi žmogus. Jam po kojomis mėtosi keisti prietaisai. Keistenybėms matuoti. G-e-o-l-o-g-i-ja. Raidžių kratinys, kuris po keleto akimirkų nieko nebereikš. Prieš keletą minučių žmogus mastė apie save kaip apie kitą raidžių kratinį. K-o-n-s-t-a-n-t-i-n-a-s. Bereikšmiai simboliai. Jie dar mažiau svarbūs. O svarbu...

Žmogus žiūrėjo į dangų, nes nieko daugiau iš duobės nesimatė. Žinoma jis galėjo panikuodamas, laužydamas nagus išsiropšti laukan ir klykdamas pasileisti keliu žemyn, į miestelį, likusį už keturių kilometrų kalno papėdėje. Rėkti, kol plaučiuose baigsis deguonis. Kol deguonis baigsis. Kol jis ims kvėpuoti liepsna. Kam?

Niekam. Tiesiog. Svarstau, ką žmogus jautė tada, kai netyčia, pakėlęs galvą, ties dvylikta valanda pamatė keistą dėmę. Kruviną. Nuo jos tyso milijonų kilometrų ilgio gijos, jos lašėjo, sunkėsi, pulsavo. Lyg gyvas voratinklis. Tada. Nes dabar nebesvarbu.

Ši akimirka, tai nuo laiko pabėgusi momentinė nuotrauka. Ji netikra. Bet kam rūpi? Kam svarbu?

O akimirkai, prieš spragtelint įsivaizduojamam fotoaparatui, akimirkai, prieš pasibaigiant nuostabai, akimirkai, prieš susiliejant keistam voratinkliui, prieš lašančioms gijoms įgaunant formą... Žmogus žinojo.

Dangus degė. Žmogus nebuvo fizikas, jis nežinojo kas "TAI" sukėlė. Atominis karas, kuriuo pasaulis gąsdino save daugiau nei pusę amžiaus. Įnoringos žvaigždės užgaidos. Ar Dievo bausmė. Žmogus buvo katalikas. Žmogus buvo ateistas. Bet akimirkai, prieš... tą akimirką žmogaus nebuvo. Spragtelėjo pasenęs fotoaparatas ir išspjovė abejotinos kokybės nuotrauką. Su žmogumi ir duobe. Ir nesvarbiais raidžių rinkiniais. Ir Degančiu dangumi.

Nuotrauka - nieko ypatingo. Tiesiog.

Žmogus stovi ir žiūri į degantį dangų. Pirmosios skystos ugnies gijos leidžiasi žemyn. Riaumojantis vėjas sustingsta sekundės dalelei, prieš įsiverždamas į juokingą ir atsitiktinumo paskirtą žmogaus užuovėją. Duobės kraštai sprogsta. Ne. Dar tik sprogs. Ir tai nesvarbu. Žmogus žiūri į degantį dangų ir jam nesvarbu. Jis nebeturi... Meilės. Nebeturi baimės ar neapykantos. Nebeturi savo šuns. Nebeturi žavios merginos. Nebeturi darbo. Ir banalumo jame nėra. Ar originalumo? Nesvarbu. Jis turi vilties. Lašą. Ne gyvenimui ar mirčiai. Ne pasauliui ir ne sau. Ne stebuklams ir supermenams. Tiesiog turi.

Nesvarbu. To, jam dar likusio lašo, vis tiek niekas ir niekada nepamatys. Nes nuotrauka apšviesta. Nes nuotrauka įsivaizduota. Nes nuotraukos nėra, ir aš nežinau, ar tai svarbu. "Ar matai katę? Ar matai lopšį?" Aš ne. Žmogus - nežinau.

Ir akimirka baigėsi.

Ir viskas.