Tu nepalik
               manęs vienos,

      pakol dar skamba
      amūrų fleitos ilgesingai
      ir ryto rasose
      kol skęsta mūsų žvilgsniai –
      tu nepalik manęs.

      Tu nepalik
                manęs vienos,
      
      kai aš, paklydusi smėlynuos,
      nerasiu kelio link tavęs,
      ištroškusiai
      rasos lašelį paliek ant mano lūpų
      nors sapne.

      Palik mane,
    
      kada nutils skambėjęs
      manoj krūtinėj varpas,
      aš imsiu tirpt
      speigu alsuojančiam
      ir degančiam laike,

      o tuos žodžius,
      kurių nespėjau kažkada ištarti,
      pajūrio vėjų arfos
      audroj dainuoti ims
      tau – jos – už – mane...

      Tada nueik,
                      palik
                            dainuot
                                       tyloj ...