užkalbėjimas
Tu nepalik
manęs vienos,
pakol dar skamba
amūrų fleitos ilgesingai
ir ryto rasose
kol skęsta mūsų žvilgsniai –
tu nepalik manęs.
Tu nepalik
manęs vienos,
kai aš, paklydusi smėlynuos,
nerasiu kelio link tavęs,
ištroškusiai
rasos lašelį paliek ant mano lūpų
nors sapne.
Palik mane,
kada nutils skambėjęs
manoj krūtinėj varpas,
aš imsiu tirpt
speigu alsuojančiam
ir degančiam laike,
o tuos žodžius,
kurių nespėjau kažkada ištarti,
pajūrio vėjų arfos
audroj dainuoti ims
tau – jos – už – mane...
Tada nueik,
palik
dainuot
tyloj ...