Rieškučiom upės neišsemsi,
Bet vis dėlto svarbu
Ateit prie jos ir pagyventi,
Prisimenant, kaip kada kas
Pupas
Šilinių gliaudė.

O taip! Čia sugrįžtu vėlai –
Eilėrašius aplenkęs, į poemą taikaus,
Ir net pačiam nelengva pasakyti atvirai,
Kad šitokiai poezijai, deja – beraštis…
Bet varnas irgi juk nesyk mane,
Snapu paduodamas, vaišino pupom –
Prisiglaudžiu prie to, kuo buvom,
Ir atmintis, įkibusi į lūpas,
Neleidžia tyluma užspaust
Varno žodžius.

– Vis klausi, kas pasėjo Šilinius?
Gal Dievas. Bet jeigu ne,
Vis tiek kaip Dievui
Nusilenk sėjėjui
Už tuos, kurie išėjo,
Ir už tuos, kurie
                   neateis
                           niekada,
Nešukuos dukterų
Ir pušelės, įkritusios jų kasose.

Neatsimenu, baltas vaikiuk,
Kas paskambino šitokį vardą –
Buvo liepta man Šklėriumi būt
Ir gyventi kaip „amen“ maldoj,
Gyventi per amžius.
Patikėjau, kad šitaip ir bus.
Vėjas pūtė į mano akis
Betgi jaunas –
Stiprybės daugiau, negu reikia.
Neklampojau po smėlio pusnis –
Įsispyrau sparnais į padangę,
Ir:
– Skrenda Varnas! –
Pritilo giedot vyturys.
– Skrenda Šklėrius! – paskardeno pušis
Vidur sodžiaus, žaliai
Apsigaubus skara.
– Skenda Šilinis!
Tegu Dzievas negaili sveikatos –
Šilio paukštis – šilams kaip dangus.
Jeigu lemta kada mums nebūti,
Tegu ir po mūsų dar varnas pabus, –
Pasakė Tamošius. Gal sau,
Gal dievams,
Gal Niekui,
Kuris užtekės,
Nepasiekdamas kojom Šilinių.

...Skrenda varnas.
Šva! šva! šva! – moja sunkiai sparnai.
Bet kol skrenda,
Ir aš dar skrendu –
Gal sapnais.
Gal atodūsiais
Ar iliuzijom,
Bent kiek paauksuotom...
Skrendu.