Nebijok palankcia in žemij galvos,
Pakelcia nukritusios varpos gelsvos.
Paimc jų rankon, palaikycia delni,
Pajusk duonos kvapų, kokia ji gardzi.
Paženklyta kryžium, abrūsu užklota,
Mamos išmyluota, lašais nuprausta,
Duona – brangiausia bagoctva žmogaus,
Gyvybės šalcinis siunciamas žemei dangaus.
O padėta an stalo atriekta riekė
Gyvenimo syvai, sciprybės ir gėrio prasmė.
Mokėkim mylėcia duonų; ji mūsų, sava
Jų užaugina žemė – graži Lietuva.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Algimantas
Sukurta: 2008-08-06 20:31:12
Patiko, gražu, ačiū...Kad ir dzūkiškai, bet perskaičiau lengvai su malonumu, apie duoną ir Lietuvą viskas gražu... gražu būtų ir ,,lietuviškas" vertimas...
Vartotojas (-a): Ažeras
Sukurta: 2008-08-06 13:45:50
Manau, kad čianai yra daugiau duonas šlovinimą oracija, todel ir galima būt laisviau žiūrėt unt rimavimų ir visa rašyt irtisai, nesuskirstunt posmais. Šeip tai šaunu.
Laukiu daugiau gražaus dzūkišką žodžią.
Vartotojas (-a): Karilė
Sukurta: 2008-08-06 12:06:39
Pagarba dzūkų žemei, jos duonai ir kūrėjams.
Perkėliau į tarmiškos kūrybos skiltį.
Laukiame naujų dzūkiškų tekstų.
Jūsų eilėraštis labai gražus.