Nebijok palankcia in žemij galvos,
Pakelcia nukritusios varpos gelsvos.
Paimc jų rankon, palaikycia delni,
Pajusk duonos kvapų, kokia ji gardzi.

Paženklyta kryžium, abrūsu užklota,
Mamos išmyluota, lašais nuprausta,
Duona – brangiausia bagoctva žmogaus,
Gyvybės šalcinis siunciamas žemei dangaus.

O padėta an stalo atriekta riekė
Gyvenimo syvai, sciprybės ir gėrio prasmė.
Mokėkim mylėcia duonų; ji mūsų, sava
Jų užaugina žemė – graži Lietuva.